Ką būčiau norėjusi žinoti, kai patyriau persileidimą
(šis tekstas skirtas visiems praradusiems)
Rašau šį tekstą praėjus dviem su puse metų nuo persileidimo. Tik šiandien jaučiuosi išsilaisvinusi iš vidinio įšalo, iš šaltų gedulo gniaužtų. Persileidimas yra kūniška trauma, todėl pradėjau gyti tik tada, kai atsigręžiau į kūną. Iš pradžių būti kūne man buvo pernelyg sunku, pernelyg neįmanoma - juk jis mane išdavė, jis sukėlė tiek skausmo. Bandžiau protu, valia grįžti į gyvenimą, paniekindama kūną, tačiau kuo labiau tolau nuo kūno, tuo nelaimingesnė, labiau pasimetusi dariausi. Bandžiau sau įrodyti, kad man nesvarbu, ne taip ir norėjau tapti mama, kad gamta sutvarkė taip, kaip turi būti, kad reikia pamiršti ir judėti toliau, bet negalėjau peršokti gedulo, negalėjau apsimesti, kad viskas yra kaip prieš tai. Bėgau nuo skausmo, bet bėgdama tolau tik pati nuo savęs, kol gyvenimas tapo nepakeliamas. Manęs niekas nebedžiugino - jokie pasiekimai, jokie apdovanojimai, geriausias magistro darbas kurse, pasaulinis žmogaus teisių oskaras, vienas po kito sukurti super sėkmingi socialiniai projektai, nuskrieję per visas pasaulio medijas ir televizijas. Žmonės stabdė gatvėje ir dėkojo už kūrybą, o aš niekaip nesupratau, kas man yra, kas fucking vyksta, kodėl tai neteikia visiškai jokio pilnatvės jausmo, jokio pasitenkinimo? Ieškojau priežasčių išorėje - užknisa butas, užknisa miestas, užknisa žmonės, atsibodo tai, ką darau, gyvenimas jau niekad nebus įdomus, nes viskas išsemta ir patirta, šitas pasaulis sucks, viskas eina downhill - pažiūrėkit, karai visur, žudymai, patvirtinimai liejosi iš visų pusių.